Istorija (pagal aikido Įkūrėjo sūnaus, Kishiomaru Ueshibos knygą "Aikido")

AIKIDO GIMIMAS
Meno ištakos

Įkūrėjo meilė budo buvo tokia stipri, kad nuo jaunystės jis niekada nepraleisdavo galimybės aplankyti arba pasikviesti pas save bet kurį budo meistrą, atvykusį į jo sritį, ir prašydavo jų instrukcijų. Jo siekiai įvairių tradicinių kovos menų, skatino jo žinių troškimą.Pirmasis mokytojas, pas kurį jaunystėje mokėsi Įkūrėjas, buvo Tokusaburo Todzava, iš Kito-ryu ju-jutsu. Sekantis buvo Masakatsu Nakai iš Goto-ha Yagyu-ryu ju-jutsu, tuo metu gyvenęs Sakai mieste. Įkūrėjas sakė, kad šios pamokos įtakojo rankų ir kojų judesius, naudojamus aikido. Kai jis mokėsi pas Nakai, jam buvo apie dvidešimt metų.

1903 m. jis įstojo į 61-ą Japonų Armijos Pulką, ir jo užsiėmimai laikinai nutrūko. Po Rusų-Japonų karo jis grįžo iš Mandžiūrijos ir buvo nukreiptas į Chamaderą. Jis vėl apsilankė pas Nakai, kad galėtų laisvalaikiu mokytis pas jį. Nakai buvo Yagyu šeimos, garsios savo kardo tradicijomis, palikuonis, ir, kaip pasakojama, tvirtas žmogus, nors buvo truputį aukštesnis nei penkios pėdos. Jis taip pat buvo žmogus su puikia kario dvasia. 1908 m. liepą Įkūrėjas gavo šio ryu liudijimą. Vėliau, 1916 m. gegužį, Įkūrėjas gavo liudijimą iš Sokaku Takedos, iš Daito-ryu ju-jutsu. Kaip vėliau bus paaiškinta, šis mokymosi periodas buvo ypač svarbus aikido atsiradimui.

Tada, 1924 ar 1925 m., Įkūrėjas buvo pasinėręs į meno su ietimi studijas. Autorius, tada dar vaikas, vos neverkdavo, matydamas, kaip alina ir kiek daug kančių teikia jo tėvui šios treniruotės. Jis atlikdavo begales stovėsenų ir judesių. Aišku, kad tai tapo jo judesių su lazda, kartimi, o, taip pat, įėjimo (irimi) aikido technikos, pagrindu. Pagrinde Įkūrėjas studijavo seną ju-jutsu, ypatingai laikotarpyje nuo 1910 iki 1925 m. Jei jis būtų pasilikęs kuriame nors "ryu", arba tradicijoje, aikido niekada nebūtų gimęs, nes, nežiūrint to, kad aikido naudoja senų tradicijų elementus, tai - dinamiška šiuolaikinės visuomenės dalis.

Aštuoniasdešimt šeši Įkūrėjo studijų metai

Pirmoji budo kibirkštis vaiko sąmonėje

Įkūrėjas Morihei Ueshiba gimė 1883 lapkritį, Tanabėje, Kii provincijoje (dabartinė Vakajama prefektūra), pietinėje pagrindinės Japonijos salos centrinio pusiasalio dalyje.Būdamas 14 ar 15 metų, dėl žemo ūgio ir lieso kūno, Įkūrėjas iš pažiūros atrodė silpnas, tačiau buvo stiprus, ir savo elgesiu labai skyrėsi nuo kitų bendraamžių. Nuo dešimties metų jis susidomėjo budo.

Kai jam buvo tik dvylika metų, jo tėvas, Joroku, vietinės tarybos narys, buvo pagrindiniu kaimo globėju. Taip vadinami, miesto banditai, jo tėvo politinių oponentų "kapišonai", deryboms ateidavo pas jį į namus. Kartais jie elgdavos grubiai ir ganėtinai žiauriai. Įkūrėjas sakė, kad dažni tokie reginiai paliko gilų pėdsaką jo sieloje. Jis prisiekė tapti stipriu, nesvarbu, kiek pastangų jam tai nekainuotų, ir išmesti jo tėvo skriaudikus lauk.

Tarnyba armijoje jaunystėje

1901 m., būdamas 18 metų, Įkūrėjas žengė pirmus žingsnius link savo tikslo. Jis atvyko į Tokyo, ketindamas tapti didžiu prekybininku. Ištisomis dienomis jis dirbdavo didmeniniame turguje, o naktimis studijuodavo Kito-ryu ju-jutsu. Kartais jis eidavo ir į mitingus, klausytis politinių kalbų. Tačiau, per keletą mėnesių jam išsivystė avitaminozė, pakenkusi širdžiai, ir jis buvo priverstas grįžti namo. Todėl jis nusprendė stiprinti savo kūną ir, pasveikęs, pradėjo kasdieninius pasivaikščiojimus pėstute po dvi su puse mylios. Tai tęsėsi dešimt dvidešimt dienų. Galu gale, jis pradėjo bėgioti. Jis palengva įgavo fizinės jėgs, kol, galop, sugebėjo pakelti du pundus ryžių šiaudų, nors anksčiau negalėjo pakelti nei vieno.

Būdamas beveik dvidešimties metų amžiaus, jis atrodė kitu žmogumi. Nors jis vis dar buvo žemo ūgio, jo kūnas tapo žymiai tvirtesniu, nei eilinio žmogaus. Tačiau Įkūrėjo netenkino vien tik jėga. Jis iškeliavo pas Nakai mokintis Yagyu-ryu ju-jutsu. Šiuo laikotarpiu jis padėjo tvarkyti ir spręsti savo kaimo žūklės ir žemdirbystės problemas. Savo veiklos dėka jis tapo žinomas savo apygardoje. Panašiu laikotarpiu jis domėjosi įvairia veikla, suteikdamas savo tėvui nieko daugiau, kaip tik galvos skausmą.

Įkūrėjas buvo kupinas jaunatviškos energijos. Jis buvo atkaklios dvasios. Jei kas darydavo dvigubai daugiau, nei eilinis žmogus, jis darydavo keturiskart daugiau. Jei kas nešė 80 svarų, jis nešdavo 160. Būdamas nenumaldomo charakterio, jis surado puikią galimybę pasireikšti ryžių paplotėlių gaminimo kaimo varžybose. Šių varžybų metu, didžiulis samtis specialiai paruoštų ryžių supilamas į didžiulę akmeninę grūstuvę arba dubenį. Tada šie ryžiai daužomi didžiule grūstuve, primenančia medinį kūjį su prailginta pintim. Tuo metu, pagalbininkas pastoviai juos maišo. Palaipsniui, ryžiai pavirsta kaučiuką primenančia mase, iš kurios gaminami plokšti paplotėliai, kad prieš valgį atvėstų.

Grūstuvės svoris, su nepatogia prailginta pintim, o taip pat grūdžiančiojo smūgių jėga ir dažnumas įrodo, kad paplotėlių gaminimas reikalauja daug jėgos. Tokių varžybų metu, Įkūrėjas vienas nekantriai mesdavo iššūkį kitiems stipriems jauniems vaikinams - iškarto keturiems, šešiems, o kartais - ir dešimčiai. Ir visada nugalėdavo. Baigdavosi tuo, kad Įkūrėjas laužydavo grūstuvę. Jis eidavo grūsti ryžių į įvairias vietas, ir vėl laužydavo daugybę grūstuvių. Galu gale žmonės ėmė mandagiai atsisakyti Įkūrėjo siūlomos pagalbos ryžių paplotėlių gaminime, bijodami, kad jis gali sulaužyti daug grūstuvių. Vietoj to, jie vaišindavo jį arbata ir sausainiais, parodydami tokią pagarbą, kaip Japonijoje pagerbiami garbingi svečiai, ir laikydami jį toli nuo ryžių paplotėlių gaminimo vietos.

Kai santykiai tarp Rusijos ir Japonijos paaštrėjo, jis nusprendė tapti kareiviu ir įstojo į Vakajamos Pulką. Jis parodė puikius rezultatus visose fizinio parengimo rūšyse, už ką, būdamas tik eiliniu kareiviu, gavo pulko vado apdovanojimą. Būdamas tik 157 cm ūgio, jis buvo tvirto sudėjimo, ir svėrė virš 81 kilogramo. Jis niekam būryje nenusileido sunkiojoje gimnastikoje, bėgime ir šaudyme. Kadangi Japonija buvo įsivėlus į karą, apmokymai būdavo dvigubai sunkesni, nei paprastai. Dauguma karių neišlaikydavo. Maršų metu, Įkūrėjas eidavo būrių priešakyje, nešdamas ginkluotę dar dviejų ar trijų žmonių. Kautynių Mandžiūrijoje metu, jį visi gerbė ir vertino, ir jis ne kartą padėjo išvengti savo būryje neramumų.

Dėl to, po jo demobilizacijos, jo vadas prašė jį pasilikti liktiniu ir stoti į karo akademiją. Jį po keletą kartų lankė kuopos, brigados ir pulko vadai, ketindami jį užverbuoti. Nors jis atsisakė stoti į akademiją, tačiau jis taip pat nenorėjo grįžti į įprastą gyvenimą. Todėl, stiprus ir energingas jaunuolis tapo Tanabės miesto savo rajono bendruomenės lyderiu, ir ėmė rūpintis savo rajono reikalais. Įkūrėjo gimtajame mieste apsilankė Kioiti Takagi, tuo metu turintis trečią daną dziudo. Įkūrėjas surinko miesto Vyrų Jaunimo Klube grupę ir paprašė Takagi būti jų mokytoju.

Vėliau Takagi tapo 9-o dano dziudo meistru. Pats Įkūrėjas labai kruopščiai mokinosi dziudo. Tačiau netrukus, galbūt išvargintas buvusio kariško gyvenimo, beveik pusmečiui Įkūrėjas buvo priverstas gultis į patalą. Jį kankino stiprūs galvos skausmai ir nežinoma keista liga. Jo tėvai labai pergyveno. Galu gale, jis visiškai pasveiko. 1910 m. pavasarį jis nusprendė įsikurti Hokaido, ties tuometine Japonijos šiaurine siena. Jį viliojo klimato pakeitimas ir galimybė dirbti neįsisavintose vietovėse.

1911 m. kovą Įkūrėjas išvyko į Hokaido, kur vadovavo grupei naujakurių iš savo srities, ir pradėjo žemių įsisavinimą aplink Sirataki, Mombecu kaime, Kitami provincijoje. Pataisęs sveikatą ir atstatęs dvasią, būdamas energingų trisdešimties metų amžiaus, jis visiškai atsidavė savo pareigų vykdymui. Jo fizinė būklė žymiai pagerėjo. Jis pradėjo jodinėti, ir leisdavosi į tolimas išvykas po salos kalnus ir lygumas, kur kartais jį užklupdavo audros. Tokiu būdu, jo sunkias studijas sudarė ir ištvermės šalčiui ugdymas. Savo gabumų dėka, 1911 m. jis buvo išrinktas į Sirataki srities Kamijubecu rajono tarybą.

Naujakurių vardu jis palaikė ir padėjo merui Urataro Kanesige, ir palaikė ryšius su Hokaido gubernatoriaus administracija. Jis subūrė asociaciją, kuri rūpinosi Sekihoku geležinkelio magistralės tiesimu, ketindami tiesti geležinkelį per jų rajoną, ir buvo rekomenduotas vadovauti asociacijai. Jo nuoširdžios pastangos sulaukė visuomenės palaiminimo, ir 1912 m. Sirataki gyventojai (sritis, užimanti apie 25 kvadratines mylias) įrodė savo visišką pasitikėjimą jo veikla, su pagarba paskelbdami jį "Sirataki Karalium".

Naujakurių globėjas

Hokaido gyveno Sokaku Takeda, Daito-ryu ju-jutsu meistras. Tuo metu Įkūrėjo žemės įsisavinimo darbai smarkiai pasistūmėjo į priekį, ir jis labai norėjo pasimokyti pas Takeda. 1915 m., būdamas 32 metų amžiaus, Hisata viešbutyje, Engaru, jis sutiko meistrą Takedą, kuris pasakė: "Jūs tvirtas ir turite ypatingų sugebėjimų. Aš mokinsiu jus". Jis tapo mokiniu. Daito-ryu ju-jutsu istorija turi gilias šaknis: prasidėta princu Sadazumi, šeštuoju imperatoriaus Seiva princu, devintame šimtmetyje, ir vystyta bei išsaugota iki šių dienų. Jo teorija - gili, o technikų skaičius - didelis.

Meistras Sokaku, nors buvo žemo ūgio, buvo puikus meno žinovas; Įkūrėjas labai jį gerbė. Tokiu būdu, po jų susitikimo, Įkūrėjas netikėtai pasiliko Hisata viešbutyje vienam mėnesiui, kad galėtų pasimokyti pas Takedą. Vėliau, 1916 m., Įkūrėjas pasikvietė Takedą mokyti pas save į namus, ir visapusiškai rūpinosi juo, įskaitant valgio gaminimą ir maudymą. Galiausiai, Įkūrėjas pastatė savo mokytojui naują namą. Takeda buvo stiprios dvasios žmogus, ir labai griežtai elgėsi su savo mokiniais. Tai Įkūrėjui neturėjo jokios reikšmės. Jis pamiršo savo valgį ir miegą, ir sutelkė visą savo energiją studijoms. Šis įvykis labai įtakojo šiuolaikinio aikido vystymąsi.

Įkūrėjas pradėjo mokytis Daito-ryu 1915 m. 1916 m. jis gavo brangų liudijimą, bylojantį apie visų disciplinų įsisavinimą. Faktiškai, šiuo laikotarpiu, jis mažiau nei šimtą dienų užsiiminėjo asmeniškai su Takeda. Likusį laiką jis mokėsi ir treniravosi savarankiškai. Už tuometinį budo jis turėjo mokėti mokytojui už kiekvieną techniką nuo trijų iki penkių šimtų jenų (tuo metu viena jena prilygo beveik pusei dolerio). Be to, prieš pamokas įkūrėjas turėjo atkakliai darbuotis - priskaldyti mokytojui malkų ir prinešti vandens. Tokiu būdu, jis išleido beveik visą turtą, gautą iš tėvų.

Sunki tėvo liga

Vėlyvą 1919 m. pavasarį Įkūrėjas gavo telegramą, kurioje buvo pranešama, kad jo tėvas yra sunkioje būklėje. Įkūrėjas perleido visą savo nuosavybę savo mokytojui Takedai ir paliko Hokaido. Hokaido, vadovaujant Įkūrėjui, žemių įsisavinimas smarkiai vystėsi. Miestas buvo įkurtas, mokykla pastatyta, o jis tapo gerbiamas, ir turėjo nuosavybės. Tačiau tai jo nei kiek nejaudino. Jį domino tik gilios ir vaisingos studijos. Todėl, jaunasis Įkūrėjas grįžo iš šiaurės toks pat, koks ir išvyko: be turto, tačiau stiprios dvasios.

Studijos Ajabėje

Kadangi namo jis vyko traukiniu, atsitiktinai išgirdo apie Dvasingąjį Vanisaburo Deguti, naujai įsikūrusios Omoto-kyo sektos vadovą. Įkūrėjas, pasiryžęs bet kam, kad tik išgytų jo tėvas, iškarto nusprendė pakeisti kryptį, ir vykti į Ajabę, Kioto prefektūrą, kur buvo Omoto-kyo centrinė buveinė, ketindamas prašyti maldininkų pasimelsti už jo tėvo pasveikimą. Dar vaikystėje Įkūrėjas ypač domėjosi dvasiniais dalykais, ir tėvai, jį puikiai suprasdami, jam padėjo. Septynių metų amžiaus jis mokėsi pas dvasininką Micudzę Fudzimoto iš Dzidzadzi šventyklos, Singon budizmo sektos, o, būdamas dešimties, jis studijavo Dzen-budizmą Homandzi šventykloje, Akitsu mieste.

Vyresniame amžiuje dvasingumas dar labiau viliojo Įkūrėją. Jis lankėsi visur, kur tik galėjo, ir prašė nurodymų. Noras išgydyti tėvą, buvo pagrindine apsilankymo pas Degutį priežastimi. Tačiau, bendraudamas su šventiku, buvo sužavėtas jo didžio supratimo. Sugrįžęs namo, į Tanabę, savo didžiai nuoskaudai, jis sužinojo, kad jo tėvas mirė. Susidūręs su labiausiai mylimo žmogaus mirtimi, Įkūrėjas prie kapo prisiekė išsiveržti už minties ribų, vystytis toliau, ir pasiekti budo paslaptys. Nuo šiol, Įkūrėjo gyvenimas labai pasikeitė. Valandų valandomis, apsirengęs baltais rūbais, jis stovėdavo ant uolos viršūnės, kurdamas dieviškas maldas; arba klūpėdavo kalno viršūnėje, nepaliaujamai kartodamas Shinto maldas.

Jo senieji miesto draugai buvo nustebinti šio pakitimo ir baiminosi, kad jis gali išprotėti. Vėliau, tais pačiais, 1919 m., paviliotas prisiminimų apie Degutį, su kuriuo jis buvo susitikęs anksčiau, kartu su visa šeima persikėlė į Ajabę. Jis ieškojo šviesos, atgaivinsiančios jo širdį. Namas Ajabėje, esantis kalno su centrine šventykla papėdėje, tapo jo namais. Ten, iki 1926 m., jis dėstė ju-jutsu ir intensyviai mokėsi pas Dvasingąjį Degutį.

Išvyka kartu su Deguti į Mongoliją

Dvasingasis Deguti, žmogiškosios meilės ir tobulybės idėjų šalininkas, ketino religijos pagalba apjungti moralinį pasaulį. Jis svajojo Mongolijoje sukurti naujos religijos įtakojamą Taikos Karalystę, laisvą nuo senų tradicijų apribojimų, kad pasiekti Rytų vienybę ir visapusišką suklestėjimą. Šios svajonės įgyvendinimui, Dvasingasis Deguti užmezgė ryšius su korėjiečių religijos Putiančžao ir kinų religijos Daoijan hungvancuhui atstovais. Ankstyvą 1924 m. pavasarį, sulaukęs patogaus momento, jis nusprendė vykti į Mongoliją. Jis pasikvietė Masumi Macumurą ir Įkūrėją į Sionkaku šventyklą, Ajabėje, pristatė jiems savo programą ir pakvietė vykti su savimi.

Tuo metu Deguti buvo įveltas į Omoto-kyo 1921 m. skandalą (dėl nepagarbos Imperatoriui), todėl jo išvyka buvo laikoma gilioje paslaptyje. Net dauguma jo patikėtinių nebuvo apie tai informuoti. Tokiu būdu, 1924 m. vasario 13-osios 3:28 ryto Deguti partija įsėdo į traukinį Ajabėje. Įkūrėjas prisijungė prie jų Curuokėje, ir jie išvyko į Mandžiūriją ir Mongoliją.

Nesėkmingas bandymas

Šios partijos išankstiniu tikslu buvo Mukdeno pasiekimas ir susitikimas su Lu Čžankuėjum, Čžan Czolinio generolu, padėsiančiu prasiskverbti į Mongoliją. Tačiau, ryšium su iškilusiomis tuometinėmis vidinėmis Kinijos problemomis, Deguti partija greitai neteko paramos ir tapo klajojančiais bėgliais. Vengdami kelių, su maisto likučiais, ir viskas, ko jie galėjo imtis - tai tęsti bėgimą nuo priešo. Visos kelionės, trukusios penkis mėnesius, metu Įkūrėjas visur lydėjo Dvasingąjį Degutį, dalindamasis su juo likimu. Kartą, netikėtai užpuolus vietiniam būriui, visa grupė buvo suimta ir visiškai apiplėšta. Iš jų atėmė net batus ir rūbus. Juos sukaustė grandinėmis, versdami dėvėti tik raištį ant klubų, ir kurį laiką laikė juos Paijintailio kalėjime.

Įkūrėjo elgesys truputį skyrėsi nuo kitų, ir užpuolikai, grupės arešto metu, iškart pajuto jo ypatingumą. Todėl jam buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Iš jo pastoviai buvo tyčiojamasi, ir jis visą laiką buvo sukaustytas. Galiausiai, jie visi buvo nuteisti sušaudymui. Pakeliui į sušaudymo vietą visa žemė buvo nuklota Lu būrio kareivių, sušaudytų prieš kelias minutes, kūnais. Grupė nerodė išgąsčio ir ramiai žengė per kūnus, pasitikdami savo likimą. Šiuo kritiniu momentu Įkūrėjo elgesys beveik nepasikeitė. Jis atrodė ramus, kaip ir kasdieniniame gyvenime. Žengusieji kartu su juo su nuostaba žiūrėjo į jį.

Laimei, Japonijos konsulo Čėnkiatumėje įsikišimas padėjo atšaukti nuosprendį ir ištrūkti iš mirties nasrų. Vėliau Japonijos valdžiai pavyko pasiekti jų išlaisvinimo, ir jie buvo repatrijuoti. 1925 m. liepos 25, atvykus į Modzi uostą, juos pasitiko didžiulė minia, šlovindama juos tarsi didvyrius. Nors savo pradinių planų jie neįgyvendino, Įkūrėjui buvo galimybė išbandyti savo kasdieninę savikontrolę. Grįžęs į Ajabę, Įkūrėjas grįžo prie savo ankstesnių treniruočių ir budo paslapčių ieškojimo. Kalnai Ajabėje tapo puikia gimnazija studijoms ir treniruotėms. Įkūrėjas išsirinko tinkamą vietą, pakabino po medžiais ratu septynis ar aštuonis guminius kamuolius, ir devynių pėdų ilgio treniruočių ietim paeiliui juos mušinėjo.

Jo įvairius kvalifikuotus judesius iš šalies stebėdavo mokiniai ir įsimindavo juos. Įkūrėjui grįžus iš Kinijos, Ajabė vis dar buvo atskiras provincinis miestas. Lapės ir barsukai slankiodavo aplink jo nuošalų namą. Kadangi miesto aptarnavimui trūko lėšų, gyventojai dažnai buvo kviečiami į talkas. Kadangi Įkūrėjas dirbdavo drauge su paprastais darbininkais, atsiskleisdavo jo ypatinga galia. Kartą jis išrovė beveik 15 centimetrų skersmens pušį ir perstūmė didžiulį akmenį, kurio negalėjo pajudinti daugiau, nei dešimt paprastų darbininkų. Jis dažnai stebino žmones panašiu būdu. Jis sakydavo, "Aš įtikinau save, kad ypatinga dvasinė jėga slypi žmogaus kūne".

Naujos pakopos pasiekimas

Kadangi jo sugebėjimai progresavo, jis išvystė "šeštą jausmą", jis galėjo jausti savo priešo ketinimus. Kartą, kai jis klajojo Mongolijoje, jis atsidūrė mauzerio taikiklyje. Jis pajuto priešo ketinimą šauti, dėka mažos "dvasinės kulkos", pervėrusios jį anksčiau, nei šis nuspaudė gaiduką. Tada jis staigiai atšoko į šalį, sekundės dalimi anksčiau, nei šis iššovė, permetė priešą ir atėmė ginklą. Šis epizodas puikiai žinomas besidominčių aikido tarpe.

1925 m. pavasarį pas Įkūrėją apsilankė jūrų laivyno karininkas, kendo mokytojas, ir pasiprašė į mokinius. Taip nutiko, kad jų pokalbio metu jie dėl kažko nesutarė. Susipyko ir nusprendė susikauti. Užsimojęs savo mediniu kardu karininkas puolė pirmyn, ketindamas smogti. Kiekvieną sykį Įkūrėjas lengvai išsisukdavo nuo kardo. Galu gale, karininkas pavargo ir atsisėdo taip nė sykio jo nepalietęs. Įkūrėjas pasakojo, kad, kaip ir Mongolijoje, jis pajausdavo priešininko judesius anksčiau, nei šie faktiškai buvo atliekami. Ilsėdamasis po šios dvikovos, Įkūrėjas išėjo į sodą, kuriame augo japoniškoji churma. Šluostantis nuo veido prakaitą, jį užvaldė anksčiau nepatirtas jausmas. Jis negalėjo nei eiti, nei prisėsti.

Didžiai jo nuostabai, jis stovėjo tarsi prikaustytas prie žemės. Štai kaip Įkūrėjas prisimena savo patirtį: "Būdamas beveik 15 metų amžiaus aš susidomėjau budo ir lankiausi pas įvairių provincijų fechtavimo su kardais ir ju-jutsu mokytojus. Aš įsisavinau senų tradicijų paslaptys, sugaišdamas kiekvienai jų po keletą mėnesių. Tačiau nebuvo nei vieno, kuris būtų aiškinęs man budo esmę; vienintelį dalyką, galėjusį patenkinti mano protą. Todėl aš beldžiaus į įvairių religijų vartus, tačiau negavau jokio konkretaus atsakymo.

Ir štai tada, jei neklystu, 1925 m. pavasarį, vaikščiojant po sodą, aš pajutau, kad netikėtai suvirpėjo visata, ir kad auksinė dvasia pakilo nuo žemės, apgaubdama mano kūną ir padengdama jį auksu. Tuo metu mano mintys ir kūnas palengvėjo. Aš supratau paukščių balsus ir aiškiai suvokiau Dievo, šios visatos Kūrėjo, mintis. Tuo metu aš praregėjau: budo šaltinis - Dievo meilė - meilės ir viso kas gyva saugojimo dvasia. Džiaugsmo ašaros tekėjo mano skruostais žemyn. Aš tarsi išaugau, pajusdamas, kad visa žemė - mano namai, o saulė, mėnulis ir žvaigždės - visa priklauso man.

Aš išsilaisvinau nuo visų troškimų, ne tik padėties, garbės ir turtų, bet, taip pat, ir nuo troškimo būti stipriu. Aš supratau: Budo - tai ne būdas nugalėti priešą jėgą; ir, tuo pačiu - ne įrankis pasauliui valdyti, griaunant jį savo rankomis. Tikras budo privalo priimti visatos dvasią, saugoti visame pasaulyje taiką, teisingai kurti, saugoti ir auginti visą kas gyvą Gamtoje. Aš supratau: mokytis budo, reiškia priimti Dievo meilę, kuriančią, saugančią ir auginančią viską Gamtoje, ir priimti ją bei naudoti savo sąmone ir kūnu. Tikriausiai šis atradimas truko tik mirksnį, tačiau tai buvo pirmas tokio pobūdžio pojūtis. Tai pakeitė Įkūrėjo gyvenimą ir pagimdė Aikido."